Tag Archives: meilė sau

Ir tai praeis. Arba prisiimk atsakomybę ir išmok mylėti save

Šitame visame kasdieniniame triukšme man norisi tiek daug visko pasakyti!!! Bet dažniausiai patyliu ir toliau gyvenu savo lėtą ir labai paprastą gyvenimą. Bet šiąnakt, kai visiškai nesimiega nuo naujų idėjų ir suvokimų antplūdžio, radau vieną seną nuotrauką. Ji man primena patį svarbiausią dalyką, kurį išmokau per pastaruosius kelerius metus.

VISKAS PRAEIS. Ir tai praeina, ir kitkas praeis. Net giliausias dugnas kažkada prašviesės, net tamsiausios gelmės vieną dieną leis iškilti į paviršių. Man negėda pasakyti, kad kažkada pati tą dugną jau beveik čiupinėjau, o tuo noriu tik priminti (labiausiai tiems, kurie ieško šviesos, bando išsikapstyti iš tamsiausių liūnų), kad visada yra priemonės ir būdai, nauji keliai, kurie išveda į šviesą. Tikrai tikrai. Kad ir kas bebūtų, visada yra kelias link geresnio, harmoningesnio, ramesnio būvio. Gal tas būvis bus kitoks nei įsivaizduoji, bet jis vis tiek bus žingsnis į priekį, į kažką darniau.

Aš pati radau kelią, dėjau milžiniškas pastangas, nors jėgų ir energijos tam nebuvo. Bet viskas veikia! Viskas viskas! Net ir maži žingsneliai pritraukia pozityvius rezultatus. Svarbiausia nelaukti, nebūti auka, prisiimti atsakomybę už savo būtį ir eiti į priekį. Dabar po visko praėjus jau kažkiek laiko, aš jaučiuosi stipri kalbėti, dalintis, kurti. Jaučiuosi pagaliau vėl pajėgi kurti gyvenimą. Labai šviesų ir įdomų. Mane pagaliau vėl pasiveja įkvėpimas, man įdomūs dalykai, aš noriu nerti į nuotykius, graibstyti gyvenimą saujomis ir su niekuo nesidalinti. Suvokiu, kad niekam nieko nesu skolinga. Jaučiu, kad atradau save iš naujo. Kitokią, bet tokią, kuri tikrai nuoširdžiai man patinka. Įveikiau milijoną demonų, iškrapščiau daugybę traumų. Atėjo begalo daug naujų suvokimų. Ir tik atsitraukus į šalį ir pažvelgusi, suprantu, jog tai ta dainomis ir eilėmis apipinta, mistinė meilė sau. Kad man kažkaip stebuklingai pavyko ją atrasti, prisijaukinti ir iš tikrųjų pajusti. Ir jausti kiekvieną dieną, o ne trumpais įkvėpimo epizodais. Taigi, šiandien linkiu kiekvienam skaitančiajam pajusti tai, ką pajutau pati. Linkiu taip stipriai save įsimylėti, kad net svaigtų galva.

Na, o nuotrauka daryta prieš kelerius metus, kai buvau katik iškepta mama su nuolat verkiančiu, svorio nepriaugančiu ir visokiu kitokiu kūdikiu ant rankų. Pasimetusi, viduje labai išsigandusi, nieko nesusigaudanti, skausmuose. Ir čia mūsų vienas ankstesnių išėjimų iš namų, kai pirmą kartą apsirengiau drabužius ne maitinimui, nors labai bijojau, kad pienas prabėgs, nes viskas degė. Tilpau tik į vyro rūbus, tad juos ir vilkiu. Bet labai gerai prisimenu tą jausmą. Tarsi bandymas sugrįžti į realybę, nulakuoti nagai, švarūs rūbai, pagalba iš šalies… jau tada po truputį pradėjau suvokti, kad IR TAI PRAEIS. To jums ir linkiu.❤️