Browsing Category: NUOTRUPOS

Ir tai praeis. Arba prisiimk atsakomybę ir išmok mylėti save

Šitame visame kasdieniniame triukšme man norisi tiek daug visko pasakyti!!! Bet dažniausiai patyliu ir toliau gyvenu savo lėtą ir labai paprastą gyvenimą. Bet šiąnakt, kai visiškai nesimiega nuo naujų idėjų ir suvokimų antplūdžio, radau vieną seną nuotrauką. Ji man primena patį svarbiausią dalyką, kurį išmokau per pastaruosius kelerius metus.

VISKAS PRAEIS. Ir tai praeina, ir kitkas praeis. Net giliausias dugnas kažkada prašviesės, net tamsiausios gelmės vieną dieną leis iškilti į paviršių. Man negėda pasakyti, kad kažkada pati tą dugną jau beveik čiupinėjau, o tuo noriu tik priminti (labiausiai tiems, kurie ieško šviesos, bando išsikapstyti iš tamsiausių liūnų), kad visada yra priemonės ir būdai, nauji keliai, kurie išveda į šviesą. Tikrai tikrai. Kad ir kas bebūtų, visada yra kelias link geresnio, harmoningesnio, ramesnio būvio. Gal tas būvis bus kitoks nei įsivaizduoji, bet jis vis tiek bus žingsnis į priekį, į kažką darniau.

Aš pati radau kelią, dėjau milžiniškas pastangas, nors jėgų ir energijos tam nebuvo. Bet viskas veikia! Viskas viskas! Net ir maži žingsneliai pritraukia pozityvius rezultatus. Svarbiausia nelaukti, nebūti auka, prisiimti atsakomybę už savo būtį ir eiti į priekį. Dabar po visko praėjus jau kažkiek laiko, aš jaučiuosi stipri kalbėti, dalintis, kurti. Jaučiuosi pagaliau vėl pajėgi kurti gyvenimą. Labai šviesų ir įdomų. Mane pagaliau vėl pasiveja įkvėpimas, man įdomūs dalykai, aš noriu nerti į nuotykius, graibstyti gyvenimą saujomis ir su niekuo nesidalinti. Suvokiu, kad niekam nieko nesu skolinga. Jaučiu, kad atradau save iš naujo. Kitokią, bet tokią, kuri tikrai nuoširdžiai man patinka. Įveikiau milijoną demonų, iškrapščiau daugybę traumų. Atėjo begalo daug naujų suvokimų. Ir tik atsitraukus į šalį ir pažvelgusi, suprantu, jog tai ta dainomis ir eilėmis apipinta, mistinė meilė sau. Kad man kažkaip stebuklingai pavyko ją atrasti, prisijaukinti ir iš tikrųjų pajusti. Ir jausti kiekvieną dieną, o ne trumpais įkvėpimo epizodais. Taigi, šiandien linkiu kiekvienam skaitančiajam pajusti tai, ką pajutau pati. Linkiu taip stipriai save įsimylėti, kad net svaigtų galva.

Na, o nuotrauka daryta prieš kelerius metus, kai buvau katik iškepta mama su nuolat verkiančiu, svorio nepriaugančiu ir visokiu kitokiu kūdikiu ant rankų. Pasimetusi, viduje labai išsigandusi, nieko nesusigaudanti, skausmuose. Ir čia mūsų vienas ankstesnių išėjimų iš namų, kai pirmą kartą apsirengiau drabužius ne maitinimui, nors labai bijojau, kad pienas prabėgs, nes viskas degė. Tilpau tik į vyro rūbus, tad juos ir vilkiu. Bet labai gerai prisimenu tą jausmą. Tarsi bandymas sugrįžti į realybę, nulakuoti nagai, švarūs rūbai, pagalba iš šalies… jau tada po truputį pradėjau suvokti, kad IR TAI PRAEIS. To jums ir linkiu.❤️

5 būdai, padėsiantys gyventi moteriškesnį ir harmoningesnį gyvenimą

Neslėpkime, visos mes ieškome tos harmonijos, balanso. Tad aš turiu jums naujieną – vienas iš būdų juos atrasti ir prisijaukinti – gyventi moteriškesnį gyvenimą. Moteriškumas yra galinga jėga savo kitoniškumu, skirtumu nuo vyrų. Mūsų smegenys skiriasi tik 2 procentais, bet jie yra esminiai. Gyventi moteriškiau nereiškia, kad turi prisipinti į kasas gėlių ir lakstyti po pievas, visada būti laiminga ar pataikauti toksiškuose santykiuose.

Continue Reading

Apie mano Tylą

Šviesos šypsnis įšoka pro langą. Pakutena katino paausius, pašoka gėlių lapuose, priverčia susiraukti akis, bet išsišiepti lūpas. Paerzina savo lengvu žaidimu ir vėl dingsta vėsioje rasoje. Toks šiandien rytas. Pirmasis. Pirmasis, kai aš viena. Taip ilgai lauktas. Ir toks pilnas neužtikrintumo, neaiškumo. Ir galimybių. Galimybių išpildyti bet kurią svajonę, įlipti į bet kurį kalną, užkariauti tiek tvirtovių, kiek tik norisi. Šiandien aš dovanų gavau Tylą. Tą įstabų stebuklą, apie kurį svajoja visi intravertai. Tylą, kuri man dainuoja. Tylą, kuri gydo. Tylą, kurioje mintis gali laisvai tekėti vėsiu kalnų upeliu.
Continue Reading

Rudens simfonija

Rudens simfonija. Šiuos stebuklingus žodžius norisi tarti ir tarti. O man jie asocijuojasi dar ir su mūsų vestuvėmis, nes taip vadinosi mūsų tortas. Ruduo visada atsineša kažkokią naują pradžią. Šis ruduo mums naujų, peržiūrėtų santykių pradžia. Nauja rutina ir darželio pradžia. Gyvenimo dėliojimas į mažus stalčiukus, kad būtų lengva ir jauku toliau jį kurti. Ruduo atsineša aiškumą. Jis įtraukia į savo žaidimus ir nepaleidžia. Ruduo man yra meilė.
Continue Reading

APIE NUOSEKLUMĄ

Vakar buvo labai sunki diena. Viskas vyko tarsi iš kito galo. Viskas, ko ėmiausi, darėsi lyg ne taip, lyg kažkaip kreivai. Fiziškai kankinausi skausmuose, kuriuos turbūt iššaukė vakarykštis sportas, o nuo to ir emociškai vis silpnėjau. Daug emocijų sukėlė mažosios naujojo darželio apžiūra (nors tuo metu atrodė, jog viskas džiugu, bet matyt pasąmonė žinojo geriau), vėliau apie save stipriai priminė miego trūkumas ne laiku atsikėlus, o viską kulminavo liūdnos vyro akys dėl buitinių/statybinių/naminių reikalų, kai jo visas kelių savaičių darbas nuėjo šuniui ant uodegos, kaimynui užprotestavus. Taigi, vakare, visas emocijas aš…. suvalgiau. Taip, taip. Šlamšto pavidalu. Ir po visko pajutau…. pakylėjimą. Ne dėl to, kad mane nuramino valgymas, o dėl to, kad anksčiau už tokį veiksmą save būčiau graužusi, peikusi, net pasišlykštėjusi savimi. O dabar jaučiu, kad viduje vyksta tookie pokyčiai. Toks lūžis….

Continue Reading

Apie moterišką balansą. Arba kaip svarbu nepamiršti rūpintis savimi kasdienybėje

Labas, Vasara!!! Seniai matėmės! Praėjusi buvai karšta, aštri ir varginanti. Dabar, žinau, jog bus daug geriau. Šią vasarą, kaip niekad, ieškau balanso, savo esybės. Dienas pradedu raminančiomis meditacijomis, net jei šalia triukšmas. Šįkart aš rūpinuosi savimi. Nes nėra nieko svarbiau, nei surasti savąją pusiausvyra.

Continue Reading

Gyvenimas yra gražus. Arba pavasarėjančios nuotrupos

Saulė vis dažniau išlenda mūsų paerzinti. Nuo stogų jau varva sunkūs lašai, pranešdami apie artėjančią pabaigą. O dar geriau – pradžią. Sėdime lėtame kaime, kur apie pavasarį praneša, vis dažniau sodų lysves apžiūrinėjantys, kaimynai. Ledai, tirpstantys ežeruose ir neleidžiantys pabaigti pradėtų statyti lieptų ir kitų statinių bei katės, besivoliojančios saulėje, tartum valerijonų būtų apsiriję. Mūsų Silvestras ne išimtis. Vos atšilus, jis nesitraukia nuo didelių langų, nuolat murkia ir pranašauja, kad jau TUOJ, TUOJ.
Continue Reading